^ Į viršų

Panevėžio „Minties“ gimnazija

Čia tavo mintys taps idėjomis bei atradimais.

Myli Lietuvą, bet serga už Ameriką

Ingos Kontrimavičiūtės straipsnis

Apie Ameriką – galingą, turtingą ir plačių galimybių šalį svajojusi anglų kalbos mokytoja Rasa Širmulienė nebūtų nė pagalvojusi, kad ateis laikas, kai pati taps tarpininke tarp mažytės gintaro šalies Lietuvos ir 150 kartų už ją didesnės JAV.

Kai Panevėžys prisistatė Lietuvai tapęs šių metų kultūros sostine, „Minties“ gimnazijos mokytoja iškilmingame renginyje J.Miltinio dramos teatre dalyvavo paprašyta JAV ambasadorės Lietuvoje Deboros A. McCarthy ją pavaduoti. R.Širmulienė – JAV - Lietuvos Alumni asociacijos Panevėžyje įkūrėja ir vadovė, mylinti Lietuvą, bet serganti už Ameriką.

Sakoma, kad kartą aplankius JAV, gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojom.

Tai patyrė Rasa, du mėnesius dirbusi stažuotėje JAV, dėsčiusi mokykloje bei universitete. Panevėžietė įsitikino, kad svajonės, didelės ir tvirtos, tikrai pildosi.

Iš savo buvusios anglų kalbos mokytojos išgirdusi apie Amerikos ambasados mokytojų meistriškumo programą, suteikiančią galimybę išvykti stažuotei į JAV, Rasa nė akimirkai nesudvejojo. Mokytojos negąsdino, kad galimybė išvažiuoti į Ameriką nusišypsos tik dviem Lietuvos mokytojams.

Pasivijo rožinę svajonę

Įvertinusi, kad atitinka visus kandidatams keliamus kriterijus – dirba pilnu etatu vidurinėje mokykloje, turi universiteto diplomą, ne mažesnį kaip 5 metų mokytojo darbo stažą ir puikiai moka anglų kalbą, R.Širmulienė užpildė prašymą, sukūrė motyvacinį laišką ir ryžosi dėl senos savo svajonės įveikti milžinišką būrį kandidatų į stažuotojus. Konkursantams teko įrodyti, kad į JAV juos veda ne nuotykių troškimas, o rimti tikslai. Rasa kūrė rašinius, pasakodama, kaip Amerikos mokyklose įgytą patirtį pritaikytų Lietuvoje, ką jos kelionė duos naudingo gimtajai šaliai ir miestui. Maža to, anglistei teko išlaikyti ir anglų kalbos testą, įveikti interviu su JAV ambasados atstovais ir netgi labai rimtai pasitikrinti sveikatą, pasiskiepyti nuo visų ligų, nuo kurių buvo skiepyta dar vaikystėje.

Kiek Lietuvos mokytojų siekė išvažiuoti padirbėti į JAV, Rasai nebuvo atskleista. Daugiau pusmetį trukusio konkurso finale varžėsi keturi JAV ambasados Vilniuje atrinkti kandidatai. Duomenis apie juos ambasada siuntė JAV Vyriausybei Vašingtone, o šioji atsirinko du – panevėžietę R.Širmulienę ir vilnietę anglų kalbos mokytoją.

Rasa net ir labai norėdama nebūtų galėjusi pasilikti už Atlanto. Su JAV ambasada pasirašytoje sutartyje įsipareigojo iš ten išvykti tą pačią dieną, kai baigsis stažuotė. Maža to, atrinktosioms mokytojoms buvo rekomenduota po šios kelionės mažiausiai dar du metus nevykti į Ameriką.

Porą mėnesių ten praleidusi pedagogė pripažįsta nieko prieš Lietuvą neturinti, tačiau mielai susikrautų lagaminus ir nusipirktų vienpusį bilietą už Atlanto.

„Lietuva – dėkinga šalis. Nežinome, ką reiškia, kai namus nusiaubia tornadai, sugriauna žemės drebėjimai. Bet mane žavi ir traukte traukia JAV. Tikrai būčiau nieko prieš ten gyventi. Amerika man visada buvo rožinių svajonių šalis. Netgi specialiai konkursui nusipirkau rožinį aplanką, į kurį dėjau visas jam reikalingas ataskaitas, rašinius ir dokumentus“, – Rasa juokauja mintimis prisišaukusi sėkmę.

Atvykėlius įspėjo nesibučiuoti

Mokytojai JAV atrodo laisvės ir didelių galimybių šalis. Tokį galingosios valstybės už Atlanto įvaizdį ji susikūrė seniai, dar tuomet, kai klausėsi daugiau nei prieš 25-erius metus iš ten sugrįžusios mamos pasakojimų. R.Širmulienė pamena, jog tuomet jai didžiulį įspūdį paliko mamos žodžiais nupiešti atrakcionai, Lietuvoje už geležinės uždangos augusiam vaikui nematyti dangoraižiai ir pasakojimai apie visur su šypsena pasitinkančius amerikiečius.

JAV pirmąsias keturias dienas iš 39-ių pasaulio šalių suvažiavusiems 178-iems pedagogams, prieš vykstant į mokyklas, pirmiausia teko ne tik pristatyti savo valstybes, bet ir išklausyti kursą apie kultūrinius skirtumus.

„Mūsų elgesio subtilumai, papročiai, maistas nuo JAV beveik nesiskiria, bet suvažiavusiems ispanams, kolumbiečiams, įpratusiems apsikabinti, bučiuotis sveikinantis, teko susilaikyti – buvo perspėti taip nesielgti. Nors amerikiečiai daug šypsosi, bet tokių apsikabinimų nesuprastų, kaip ir lietuviai“, – pasakojo R.Širmulienė.

Rasa pristatyti pasauliui Lietuvą pasirinko du, mokytojos nuomone, šaliai būdingiausius atributus – gintaro karolius ir ant ajerų keptą naminę duoną. R.Širmulienė juokauja, jog pastarosios skonį amerikiečiai įvertino subtiliai – įdomus.

Tuo tarpu gintarinis papuošalas sužavėjo ne tik į Vašingtoną iš skirtingų pasaulio kampelių susirinkusius pedagogus, bet sudomino ir oro uosto apsaugą. Rasai teko aiškintis, kam jai JAV reikės karolių.

Mokytojai buvo apmokyti, kaip dirbti su JAV mokiniais, kaip klasėje patraukliai ir įdomiai jiems prisistatyti.

Nuobauda JAV mokiniui – didelė negarbė

Po įžanginės programos dalies R.Širmulienė paskirta į vieną iš šimto geriausių Amerikos mokyklų – Virdžinijos Oakton vidurinę mokyklą.

Išpuolių švietimo įstaigose purtomoje JAV ypatingas dėmesys skiriamas saugumui mokyklose. Į Oakton vidurinę mokyklą atsiųsti stažuotojai privalėjo segėti korteles su nuotrauka. Jei netyčia kuris užmiršdavo įsisegti, koridoriuose budintys apsauginiai pedagogus sustabdydavo priminti, kad jie privalo būti lengvai identifikuojami.

800 mokinių turinčios mokyklos pastate – penkiolika išėjimų. Mokiniai gali pro visus išeiti, bet sugrįžti tik per centrinį. Pro kitas duris į vidų įleidžia tik mokytojai arba apsauginiai.

Rasą sudomino, kaip amerikiečiai paprastai išsprendė perpildytoje mokykloje vietos stokos problemą – papildomas klases įrengė kieme pastatytuose vagonėliuose.

„Juose daug jaukiau nei mokykloje – sienos iškaltos mediena, papuoštos mokinių darbais“, – susižavėjo Rasa.

Nors JAV mokyklos garsėja vadinamaisiais sunkiais mokiniais, R.Širmulienė pripažįsta likusi nustebinta ypatingos drausmės. Per visą stažuotės laiką ji mokytojų pakelto balso, jiems netenka per pamokas tildyti mokinių – šie ir taip ramiai klausosi, kas jiems dėstoma.

„Ir tai ne kokia elitinė, o eilinė valstybinė mokykla!“ – stebėjosi Rasa, įpratusi prie lietuvių mokinių ne visada priimtinų saviraiškos būdų.

Nustebusiai mokytojai iš Lietuvos buvo paaiškinta, kad JAV mokyklos turi nuostabią drausminimo priemonę – neklaužadoms net už vėlavimą į pamokas gresia būti pašalintiems iš mokyklos porai dienų.

Tokios priverstinės atostogos išdaigininkams Lietuvoje suteiktų džiaugsmo, tačiau jų bendraamžiai JAV raudonuotų iš gėdos. Būti nors ir trumpam pašalintam iš mokyklos Amerikoje – didelė negarbė. Anot Rasos, mokinio statusas – jau įrodymas, kad šeima stovi ant aukštesnio socialinio laiptelio.

„JAV didelis procentas nepilnamečių mokyklos negali lankyti, nes reikia išlaikyti šeimą. Kita dalis nelankančiųjų – vaikai iš kriminalinio pasaulio, gyvenantys gatvėse. Vaikams, turintiems jais besirūpinančius tėvus, pašalinimas iš mokyklos reiškia priartėjimą prie visuomenės užribio“, – mano R.Širmulienė.

Pamokose analizuoja net kriminalus

Nors amerikiečiai, kaip ir lietuviai, gali rinktis dalykus, kuriuos nori mokytis, tačiau jų pasirinkimas daug labiau kontroliuojamas nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, jei vaikui prastai sekasi anglų kalba, antrąją jis galės rinktis tik iš tos pačios kalbų grupės, kad neprisidarytų sau dar daugiau sunkumų.

Mokykloje yra vadinamasis „Cougar time“ (Pumos laikas) – valandinė pertrauka, skirta ne poilsiui, o konsultacijoms pas mokytojus arba namų darbų ruošai.

Rasai įstrigo dėmesys neįgaliesiems. Nors tokie mokiniai integruojami į visuomenę ir klasėse mokosi kartu su sveikaisiais bendraamžiais, tačiau vedamos ir specialiai tik jiems skirtos pamokos. Jose fizinę ir protinę negalią turintys mokiniai įgyja praktinių žinių, praversiančių pradėjus savarankišką gyvenimą. Rasa dalyvavo pamokoje, kurioje neįgalieji buvo mokomi susitvarkyti drabužius. Jiems buvo aiškinama ne tik kaip tą daryti, bet ir kodėl šito reikia. Po teorinės pamokos dalies vaikams teko praktinė užduotis – iš krūvos išrinkti drabužius ir pagal dydį sukabinti ant pakabų, sulankstyti ir sudėlioti pagal dydį ir spalvą į lentynas.

„Kadangi šitie vaikai mokslo aukštumų turbūt nepasieks, jie mokomi užsidirbti pragyvenimui, pavyzdžiui, jau galėtų dirbti pagalbininkais drabužių parduotuvėje ir nebūti našta nei savo šeimai, nei valstybei“, – pasakojo R.Širmulienė.

Praktiniai įgūdžiai, Rasos nuomone, esminis skirtumas tarp Lietuvos ir JAV mokyklos. Amerikiečiai pamokose net literatūros klasikos kūrinius analizuoja per šių dienų prizmę. Dar didesnė nuostaba R.Širmulienės laukė pamokoje, kurioje vaikams buvo išdalytos laikraščių iškarpos su kriminalinėmis žinutėmis. Mokiniai jas analizavo, ieškojo priežasčių, vertino pasekmes.

„Mes pamokose galbūt per daug užsižaidžiame stengdamiesi į vaikų galvas prikimšti kuo daugiau teorinių žinių. Bet anglų kalbą žmogus ištobulins baigęs mokyklą, o jam reikia gyvenimiškų įgūdžių“, – mano Rasa.

Grįžusi į Lietuvą iš meilės Amerikai R.Širmulienė Panevėžyje įkūrė Lietuvos – JAV Alumni asociaciją, vienijančią dirbusius stažuotėse už Atlanto ir šiaip prijaučiančius šiai galingai valstybei.

Į mokyklą ėjo aplinkui

Jau dvylika metų Rasa moko anglų kalbos. Mokytoja pripažįsta pasimokiusi, kad negalima nieko išsižadėti. Nuo mažų dienų mačiusi, kiek mama, pradinių klasių mokytoja, savęs atiduoda darbui, Rasa tvirtino pedagogo duonos niekada nevalgysianti. Ir netgi įstojo į Kauno technologijų universitetą studijuoti verslo administravimo, bet namiškiams pradėjus traukti per dantį, esą bus diplomuota sekretore, mergina nuskuodė į pedagoginį.

Nors tuomet pyko, dabar R.Širmulienė džiaugiasi paklausiusi patarimų.

„Verslininkė iš manęs būtų buvusi ne kokia“, – savikritiška Rasa.

Vis dėlto ji pripažįsta, jog per 12-a pedagoginio darbo metų būta akimirkų, kai norėjosi bėgti iš mokyklos. Bet nusivylimo minutes pakeisdavo saldus pasididžiavimo jausmas, kai mokiniai valstybinius egzaminus išlaiko daugiau nei 50-ia balų ir netgi surenka visų mokytojų ir jų auklėtinių taip trokštamą 100.

Kodėl kadaise kone prestižiniu laikyta ir tikrai gerbiama mokytojo profesija pastaruoju metu nuvertėjo tiek, kad darbo mokykloje purtosi ne tik studijas besirenkantys abiturientai, bet ir diplomuoti Darbo biržos klientai, R.Širmulienės nuomone, kaltę turėtų prisiimti ir patys pedagogai.

„Pagarba mokytojui priklauso nuo jo paties. Kaip sugeba įtikinti ir užkrėsti mokinius savo idėjomis, kokį suformuoja savo įvaizdį, taip su juo vaikai ir elgiasi“, – įsitikinusi Rasa.

Dabar ji dirba taip, kaip kadaise matydavo savo mamą – ir darbe, ir po darbo, ne tik dieną, bet kartais ir naktį. Kažkada jos mažametė dukra, pasiilgusi į eilinį seminarą išvykusios mamos, pripažino: nesuprantu, ką tu dirbi – ar kitus mokai, ar pati mokaisi.

Rasa džiaugiasi turinti šeimą, suvokiančią, kad visą gyvenimą ja teks dalytis su svetimais vaikais – mamos mokiniais. Todėl akimirkos, praleistos su šeima – auksinės.

Sportuojanti, plaukiojanti, šokanti zumbą, daug skaitanti Rasa neseniai atrado naują malonumą. Dukra gimtadienio proga sulaukusi netikėtos dovanos – pasijodinėjimo žirgyne, užkrėtė ir tėvus. Rasa juokauja nuogąstaujanti, kad vieną dieną iš dukters gali išgirsti prašymą nupirkti ne šunį, o žirgą, ir atsispirti tam gali būti sunku.

Straipsnių peržiūrėjimai
793678