^ Į viršų

Panevėžio „Minties“ gimnazija

Čia tavo mintys taps idėjomis bei atradimais.

Kas man yra Donelaitis?

Sukako lygiai 300 metų, kai gimė lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. 2014 m. valstybiniu mastu paskelbti šios iškilios asmenybės metais, pagarbą Donelaičiui atiduoda ir UNESCO – jubiliejinės gimimo metinės įtrauktos į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą. Vienaip ar kitaip dėmesį rodo žiniasklaida, bibliotekos, mokyklos, įvairios organizacijos. Jau gaunama paklausimų, kaip ruošiamasi paminėti šį garbų jubiliejų mokyklose. Iš vienos pusės toks sujudimas džiugina, iš kitos – gąsdina, nes baugu, kad masiškumas sumenkins tikrąją vertę ir daug kas bus daroma tik dėl „paukščiuko“.

Gražų pavyzdį, kaip paprastai, žmogiškai prisiminti mūsų literatūros pradžią, parodė Vilniaus knygų mugė: imti „Metus“ ir skaityti. Juk išties neretai pasitaiko, kad labai mažai išmanome tai, apie ką daug kalbame. Todėl, kai Panevėžio miesto vaikų biblioteka „Žalioji pelėda“ pakvietė dalyvauti bendrame projekte „Kuriame „Metus“ kartu su Donelaičiu“, net nesuabejojau, tik pasiieškojau bendraminčių: dailės mokytoją Rasą Švelnienę ir vienos pirmos gimnazijos klasės vadovę Ramutę Stasevičienę. Sutikau todėl, kad žinau savo mokinius, kurie tik atėję į pirmą gimnazijoje lietuvių kalbos pamoką skubėjo pareikšti, kad nemėgsta ( arba nemoka ) lietuvių kalbos, knygų neskaito… Sunkiausia, todėl ir svarbiausia, kalbėti apie šį lietuvių grožinės literatūros pradininką su tais, kuriems poetinis žodis beveik nieko nereiškia, juolab kad jis parašytas dabartiniam jaunimui sunkiai suvokiama kalba. Kažką daryti ragino suvokimas, kad jei ne dabar, gal ateityje, kai bus suaugę ir išgirs minint Donelaitį, prisimins, kad kažką apie jį girdėjo mokydamiesi mokykloje. Šitokį mintijimą sustiprina ir ne vieno žymaus lietuvio pasisakymas. Pavyzdžiui, rašytojas M.Ivaškevičius prisipažįsta, kad mokykloje Donelaitis jam buvo neįdomus, manė, kad jo tekstą reikėtų adaptuoti, perrašyti bendrine kalba. Matyt, viskam ateina savas laikas…

Taigi nuspręsta: kursime. Su mokiniais aiškinomės, ką tai reiškia, – juk „Metai“ jau parašyti. Bendromis jėgomis priėjome prie išvados, kad „kurti“ – tai pirmiausia suprasti tekstą, išsiaiškinus nežinomus žodžius, suvokti, kas jame vaizduojama, gebėti pasitelkus vaizduotę matyti situacijos modelį. Galų gale tai ir teksto fragmentų iliustravimas. Per dailės pamokas, pasirinkę grafikos techniką, mokiniai bandė kurti savo poemos ištraukos versiją. Visą darbą vainikavo integruota dailės ir lietuvių kalbos pamoka bibliotekoje „Žalioji pelėda“, kurioje ir buvo iškabinta mokinių iliustracijų paroda.

Nelengvą, iš XVIII a. atėjusį poetinį žodį bandė skaityti visi: ir mokiniai, ir mokytojai, ir garbus svečias – didelis poezijos mylėtojas Steponas Kubeckas, gebantis atmintinai deklamuoti ne vieną ilgą poemos fragmentą. Svečias netgi surengė mini viktoriną su šiai pamokai pritaikytais prizais – Donelaičio poemos skaitymų įvairiose erdvėse įrašais. Eksponuojamų grafikos darbelių autoriai aiškino, kodėl pasirinko vieną ar kitą poemos fragmentą, kodėl būtent taip jį pavaizdavo. Be abejo, buvo glaustai prisiminta ir pati didžiojo kūrėjo asmenybė.

Pamokos pabaigoje mokinių buvo paprašyta parašyti, kas jiems yra Donelaitis. Atsakymai tik patvirtino nuojautas. Pirmiausia dalis mokinių pripažįsta, kad įvairios žiniasklaidos priemonės šį poetą padarė žinomą daugumai Lietuvos žmonių: „Garsus šiuo metu žmogus, kurio poema „Metai“ išgarsėjo per Donelaičio metus.“ (Lukas) Ne vienam mokiniui įsiminė neįprastas poemos žodynas: „Man Donelaitis yra legenda (…), žmogus, kuris prirašė žodžių, kurių niekad nežinosiu“ (Gytis); „gražūs, spalvoti, įkvepiantys, įdomūs, dar negirdėti žodžiai (Evelina). Dauguma prisiminė turinį: „poema, kurioje papasakota, kaip praeityje gyveno žmonės, kokius sunkumus ir iššūkius patyrė.“ (Rūkas); „perteikia viską, kas buvo, be pagražinimų“ (Ieva); „skaitant galima matyti visą vaizdą “ (Darija). O kai kam garsioji poema gal taip ir liks kūriniu, parašytu „kaimo stiliumi“, prisipažinus: „man šis kūrinys nėra reikšmingas.“

Lengva kalbėti apie Donelaičio „Metus“ su tais, kam literatūra yra neginčytina vertybė. Kiek prasminga kalbėtis su tais, kuriems ši poema – tik nuobodus mokymosi programos objektas – atsakyti tvirtai negaliu. Paklausti kitą dieną, ką mano apie tokias pamokas, mokiniai sakė, kad buvo „kitaip“, nes bibliotekoje, buvo įdomu, kad ne tik skaitė ištraukas, bet ir iliustravo. Ne vieną nustebino tai, kad žmogus (apie svečią) gali mokėti tiek daug atmintinai… Ir kad daugiau tokių pamokų norėtų… Taigi, manau, kad skaityti pačią poemą ir būtų gražiausias Donelaičio paminėjimas mokyklose. Ypač jei turi tokią biblioteką partnerę, kaip šalia Panevėžio „Minties“ gimnazijos įsikūrusi vaikų biblioteka „Žalioji pelėda“.

Adelė Samuolienė
Panevėžio „Minties“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

Straipsnių peržiūrėjimai
955342